Senas, mokyklinis Salamiesčio prisiminimas apie matytus lapų grėbėjus, pakeliui į namus

Tai nutiko, kai aš mokiausi Salamiesčio pagrindinėje mokykloje. Buvo tuomet prasidėjęs jau antras mėnuo iš eilės, kaip aš toje Salamiesčio mokykloje pradėjau mokytis penktoje klasėje, jau buvau palengva vis labiau apsipratęs prie naujos savo mokymosi aplinkos. Rytais mane nuo kryžkelės į mokyklą pavėžėdavo rajoninis autobusas, o popiet jau tekdavo traukti namo pėsčiomis, ir nesvarbu, koks oras tuo pat metu lauke bebūtų. O taip beeidamas su kuprine ant pečių iš po pamokų ilgu keliu link savo namų, visokiausių įdomių dalykų pakeliui kad prisižiūrėdavau. Matydavau pakelėse ir bulves kasančius žmones, ir lakstančius palaidus šunis, ir kaip laukus su traktoriais aria. Atsimenu, gan ryškus tikro rudens pajautimas širdyje mane aplankė vieną apniūkusią, bet ramią spalio mėnesio dienos popietę. Tada traukiu pro šalį keliu palei pat Salamiestyje esančią Evangelikų reformatų bažnyčią, prie kurių visai čia pat yra ir kapinaitės, dairausi ir netikėtai pamatau, kaip šių kapinių tolimajame kampe grupelė žmonių drauge su grėbliais grėbsto čia prikritusius pageltusius medžių lapus, kaip čiužena ir čiužena tie grėbiami lapai, o jų jau ir didelės krūvos pamūrėje sugrėbtos. Ir tada nuo to grėbiamų lapų vaizdo man širdyje dilgtelėjo tas niūrus suvokimas, kad štai jau tikras ruduo aplink gamtoje, buvusios žalios vasaros linksmybės jau vėl visai baigtos. 1995 m. spalis