Kelias iš pradinės mokyklos Bakšėnuose, paskutinįjį jos lankymo mėnesį

Mano paties tuometis kelias iš Bakšėnų kaimo pradinės mokyklos, paskutinįjį jos lankymo mėnesį. Taigi, būtent tomis jau pačiomis paskutinėmis mokslo metų dienomis, kurios man dar bebuvo likę tą gegužės mėnesį, kai vis dar mokiausi toje savo ketvirtoje klasėje, ir grįžimo namo po pamokų tas metų man tada buvo jau kiek kitoks, skirtingesnis. Nes aš puikiai suvokiau laiko trukmės laikinumą ir savo paties buvimo pradinuku trumpalaikiškumą. Kai tą gegužę kaskart vis grįždavau namo tuo pačiu kaimo lauko keliuku atgal, per Papyvesio slėnio įkalnės aukštikalnę, mano pakelėje matomi vaizdai būdavo vis tie patys: ėjimas pro pat „dujų bazelės“ pastatą, tada tik tolyn, tolyn į pietus, palei pat bakšėniečių gyventojų dirbamos žemės sklypus, pro jau gerokai aukštyn pasistiebusių rugių lauką, pro pat buvusios kadaise sodybos kairėje teritoriją, kur dabar tėra tik eilė senų šakotų medžių, su vinkšna priešakyje, pro pat tas vietas, kur mano mama kartais atsiveda paganyti mūsų laikomas karvutes. Šiuo augalų visuotinio žydėjimo metu pastarasis keliukas jau būdavo visai pradžiūvęs, nebereikėjo man einant išsipurvinti savo batus, bet vis tiek eidavau jau geriau nei vėžėmis, o per patį jų vidurį, per čia žaliuojančią žolę – nes taip daug juk smagiau.